Belovežo girioje nėra jauku – šakomis žemę šluoja eglynai, siauri keliukai, vos praeinami žvėrių takeliai, ant tankių samanų sugriuvę išvartos. Čia drėgna. Žemė žliugsi po kojomis. Kai žengi, – tik dairykis ar neprasmegsi, ar neišbaidysi angies… ir žinojimas, kad kiekvieną minutę gali sutikti šio miško galiūną stumbrą.
Vos už 200 kilometrų nuo Lietuvos ošiančios girios tamsius eglynus mėgsta gausios šernų šeimynos, minkštapėdės lūšys, vilkai ir miškų vištelės jerubės. Šalia yra ir juodalksnynų. Įmerkę šaknis į gyvybės pilnas pelkes ir upelius šie medžiai sukuria mielus namus bebrams ir juodiesiems gandrams. Bet čia yra ir saulės nušviestų skroblynų bei beržynų. Juose – tauriųjų elnių ir briedžių šventovė, o sausuose pušynuose peri kurtiniai, lututės, lėliai, skėtsakaliai.
Retos augalų, kerpių ir grybų rūšys
Belovežo vizitinė kortelė – paprastasis pipirlapis (Asarum europaeum). Nėra labai retas augalas, tačiau čia jų drykso ištįsi kilimai, nes miškas nebuvo liestas daugybę metų.
Akyla akis čia pastebės bekvapę gegužraibę (Epipogium aphyllum) – vieną paslaptingiausių Europos orchidėjų. Ji neturi chlorofilo, ir gali nežydėti 10–20 metų. O maitinasi – per grybus. Todėl gali augti tik ten, kur dešimtmečius dirvožemyje formuojasi grybienos „tinklai“. Panašiai gyvena ir kita orchidėja – lizdinė neotija (Neottia nidus-avis).
Plunksninė samana (Hylocomium splendens) – viena svarbiausių sengirėje. Ji kaupia drėgmę, saugo dirvožemį ir šitaip sudaro sąlygas dygti medžiams.
Pelkėtose Belovežo vietose išlikusios senos kiminų (Sphagnum spp.) bendrijos. Jos „reguliuoja“ klimato kaitą, nes kaupia anglį.
Girioje auga daugiau kaip 4 500 rūšių grybų. Kai kurie – labai reti. Ypač svarbios rūšys auga tik ant senų ąžuolų, eglių ar ant šimtmečius pūvančių medžių kamienų.
Kerpės – sengirės požymis
Beloveže tarpsta kerpės. Jos auga tik ant labai senų lapuočių ir yra nepaprastai jautrios oro taršai.
Dantytąją telotremą (Thelotrema lepadinum) galima pamatyti tik labai senuose ir drėgnuose miškuose. Jei jų yra, vadinasi čia – sengirė. Tokių pat sąlygų reikia ir labai retoms žalsvosioms kežytėms (Cetrelia olivetorum).
Plačioji platužė (Lobaria pulmonaria) – dar vienas girios simbolis. Ji dažnai vadinama plaučių kerpe. Viduramžiais, kai buvo tikima, kad „panašus gydo panašų“, platuže gydė kvėpavimo ligas. Deja, šiuolaikiniams mokslininkams nepavyko patvirtinti tokio jos poveikio.
Kodėl ji labai reta? Problema ta, kad ši kerpė nenori persikelti gyventi ant naujų medžių, nors jie ir seni, o per metus paauga vos kelis milimetrus. Jeigu jos medis nukertamas, naujo „tinkamo“ ji gali laukti net 100–200 metų.
Paskutinis Europos reliktinis miškas
Reliktinis, tai – gyvas praeities liudininkas. Taip pristatoma Belovežo giria. Mat čia išliko natūrali tvarka.
Giria gyvena be žmogaus (beveik) – medžiai užauga, pasensta, nuvirsta, supūva, jų vietoje išauga nauji. Čia vienoje vietoje auga ir 5 metų eglė, ir 80 metų liepa, ir 250 metų ąžuolas, styro nudžiūvęs uosis ir pūva nuvirtęs bukas. Tokie miškai vadinami sengirėmis.
Kitur miškai sodinami, kertami, o nuvirtę medžiai išvežami, atseit jie kenkia miškui. Šitaip pasidaro ne miškas, o medienos plantacija.
Iš Belovežo niekas neišveža nuvirtusių medžių. Jie lieka gulėti dešimtmečius ir tampa namais tūkstančiams rūšių, kurios ūkiniuose miškuose neturi galimybės išgyventi, nes joms reikia mažiausiai 100–300 metų nenutrūkstamai egzistuojančio miško.
Todėl čia, pavyzdžiui, gyvena vieni rečiausių Europos vabalų – raudonkrūtis niūravabalis (Phryganophilus ruficollis), sengirių mohikanas – Šneiderio kirmvabalis (Boros schneideri), didžiausias Europos vabalas elniavabalis (Lucanus cervus). Jis pūvančiame ąžuole vystosi net 5–8 metus. Tik 200–400 metų sulaukusiuose ąžuoluose gyvena niūriaspalviai auksavabaliai (Osmoderma barnabita).
Ekologai suskaičiavo, kad Belovežo girioje gyvena apie 1 800 rūšių vabalų, kurių gyvenimas tiesiogiai priklauso nuo negyvos arba pūvančios medienos. Nėra nuvirtusių medžių – nėra vabalų.
Patinka seni medžiai ir įvairiems geniams, pelėdoms. O jau kerpėms!..
Ar tikrai Belovežas – paskutinė Europos sengirė?
Ne visai. Yra ir kitų svarbių sengirių, pavyzdžiui, Perućica Bosnijoje ir Hercegovinoje, Uholka–Shyrokyi Luh Ukrainoje, Semenic–Cheile Carașului nacionalinis parkas Rumunijoje. Bet jie yra kalnuose, o Belovežo giria – žemumoje. Tokie miškai Europoje beveik išnyko.
Girios simbolis – stumbras
Nors Beloveže gyvena tūkstančiai ypatingų retų rūšių, svarbiausias girios simbolis – europinis stumbras. Jam net pastatyti keli paminklai.
Lenkijos girios dalyje 2025 m. pabaigoje suskaičiuoti 1 176 laisvėje gyvenantys stumbrai. Dar 784 stumbrai klajoja Baltarusijos Belovežo dalyje. Tai didžiausia pasaulyje laisvai gyvenanti Europos stumbrų populiacija.
Kadaise stumbrai gyveno visoje Europoje. O Belovežo stumbrų istorija kebli – XX a. pradžioje čia neliko nė vieno laukinio milžino – paskutinis nušautas 1919 metais.
Tada mokslininkai susigriebė ir ėmė veisti nelaisvėje esančius stumbrus. Pirmieji Beloveže į laisvę paleisti 1952 metais.
Stumbrų likimas – neprotingos medžioklės įrodymas. Belovežo girioje medžiojo ir LDK kunigaikščiai, ir Lenkijos valdovai, ir Rusijos carai. Karališkųjų ąžuolų take, – kilometro ilgio lentomis išklotame take, – net yra stendas, kuriame pavaizduoti 18 čia medžiojusių valdovų – nuo 1350-ųjų iki 1800-ųjų. Ir jie, žinoma, atkeliaudavo ne tik su šeima, bet ir kone visu dvaru, o tai – šimtai žmonių, kuriuos reikėjo maitinti.
1409–1410 m. žiemą kunigaikštis Jogaila medžiojo Belovežo girioje. Jis ruošėsi karui su kryžiuočiais Žalgirio mūšyje. Kariuomenei reikėjo maisto, todėl sumedžiota žvėriena buvo sūdoma ąžuolinėse statinėse ir pavasarį upėmis nuplukdyta į Plocką. Galima įsivaizduoti, kiek žuvo žvėrių, jei Lietuvos–Lenkijos kariuomenėje buvo 30 tūkstančių žmonių, o karas truko dvejus su puse metų.
Stumbrų rezervatas
Dabar, jei klaidžiojant po girią nepavyks sutikti šių galiūnų, garantuotai juos pamatysite stumbrų rezervate (lenk. Rezerwat Pokazowy Żubrów).
Čia gyvena ne tik stumbrai, bet ir zubronai – stumbro bei karvės palikuonys. Seniausiajam – 20 metų. Jį iškart atskirsite – dryžuotas ir turi didžiulius, nulinkusius ragus.
Stumbrų rezervate galite pamatyti ir dar vienus gyvūnus, kurių nebėra laisvėje – Belovežo girios arklius. Iš tiesų tai – Europos miško tarpanai (Equus ferus ferus), arkliukai, kurie tėra 130–140 cm ūgio, pelės spalvos kailio su juoda juosta per nugarą, trumpais stačiais karčiais.
Belovežo giria – viena paskutinių vietų Europoje, kur jie išliko iki XVIII a. pabaigos. 1806 m. jie buvo sugauti ir išdalyti vietos valstiečiams, – arkliai draugiški, kas dirbs sunkius darbus? Be to, miško ganyklose ėdė žolę, o jos reikėjo gyvuliams.
1936 m. profesorius Tadeuszas Vetulani girioje pradėjo eksperimentą – atkurti į tarpaną panašius arklius. Po Antrojo pasaulinio karo projektas nutrauktas, tačiau veislė išliko ir šiandien „konik polski“ dirba gamtotvarkos darbus: padeda išlikti miško pievoms, išsaugoti biologinę įvairovę.
Kiek giriai metų?
Belovežo nacionalinio parko darbuotojai teigia, kad girioje yra nemažai 400–600 metų ąžuolų. Juos gali pamatyti visi, kas ryšis eiti Karališkuoju ąžuolų taku. Vis dėlto, pasidomėjus aiškėja, kad vidutinis girios medynų amžius – apie 120 metų, žinoma, nežiūrint rezervatų, kur be gido kojos neįkelsi.
Kas nutiko? 1922 m. Vilniuje rusų kalba ėjęs laikraštis „Vilenskoje utro“ perdavė baisią žinią: Lenkija pardavė Belovežo girią anglų firmai. Jiems lenkų valdžia pasižadėjo duoti kasdien po 100 vagonų miškui vežti.
Bendrovė ėmė taip intensyviai kirsti mišką, kad po 5 metų, 1929-aisiais, lenkų valdžia buvo priversta nutraukti sutartį, nes kilo milžiniškas visuomenės, mokslininkų ir miškininkų pasipiktinimas, o anglai vėlavo atsiskaityti su valstybe.
Nors sutartis Lenkijos valstybei nebuvo naudinga, jai britams teko sumokėti kompensaciją – 375 000 svarų sterlingų.
Iki to laiko anglai skirtingais duomenimis spėjo iškirsti apie 1,6–2,5 mln. m³ miško. Šių kirtimų padariniai matomi ir šiandien. Kirtimuose įsigalėjo šviesamėgiai medžiai – beržai, drebulės ir skroblai. Belovežo miškininkai šias teritorijas vadina drzewostany pocenturowskie, – „po Centuro medynai“, – „Centur“ britų bendrovės pavadinimas.
Tai viena priežasčių, kodėl dabar Belovežo giria nėra vienalytė – joje šalia šimtamečių sengirės plotų yra ir teritorijų, kurių struktūrą suformavo XX a. pradžios intensyvūs kirtimai.
Belovežas Europos teisme
Nemanykite, kad barbarai gyveno tik anksčiau. Neseniai į Belovežo girios tvarkymą teko įsikišti net Europos teismui.
2016 metais Lenkijos aplinkos ministras Jan Szyszko pakeitė Belovežo girios miškotvarkos planą: leista beveik tris kartus padidinti medienos ruošos apimtį, kirsti žievėgraužio tipografo pažeistas egles ir šalinti pavojingais laikomus medžius palei kelius ir takus. Atseit, taip bus sustabdytas žievėgraužio plitimas, apsaugota visuomenė ir net giria.
Bet Europos Komisijos tokie argumentai neįtikino, ir ji kreipėsi į Europos teisingumo teismą. Jis konstatavo, kad Lenkija pažeidė ES Buveinių ir Paukščių direktyvas, nes žievėgraužio buvimas nėra pakankamas pagrindas kirsti medžius Natura 2000 teritorijoje, o sanitariniai kirtimai automatiškai nėra gamtos apsaugos priemonė, be to, negyvi medžiai yra saugomos ekosistemos dalis.
Ši byla iš esmės pakeitė požiūrį į Europos sengires – ekologai gavo teisinį pagrindą jas saugoti. Ekologų teigimu, žievėgraužis, nuvirtę medžiai ir negyva mediena gali būti natūralūs sengirės procesai, kurių negalima šalinti vien todėl, kad jie atrodo kaip „žala“.
Belovežo girioje gyvena:• daugiau kaip 12 000 bestuburių rūšių;apie 1 000 induočių augalų rūšių; • daugiau kaip 4 500 grybų rūšių; • viena didžiausių Europoje negyvos medienos gausų; • gyvos rūšių bendrijos, kurios kitur beveik išnykusios.
|
Kaip ten patekti:Atstumas – iš Vilniaus iki Belovežo (Lenkijos pusė) apie 330–360 km, maždaug 4–4,5 val. kelio per Balstogę. Kur gyventi?Belovežo kaimelyje yra viešbučių bei daug kaimo turizmo sodybų. Galima užsisakyti per populiarias apgyvendinimo svetaines. Kur pavalgyti?Belovežo kaimelyje yra kavinių, restoranų, tiekiamas vietinis ir pasaulio virtuvės maistas. Yra maitos prekių parduotuvių. Ką pamatyti:Stumbrų rezervatas. Kaina: ~5 Eur. Dirba: balandį–spalį kasdien 9–17 val., kitu laiku – antradienį-sekmadienį 9–17 val. Gamtos-miško muziejus: ~4 Eur; Ką veikti? Nuomojami dviračiai, yra pėsčiųjų takų. Hainuvka miestelyje yra vandens parkas. Žygis į griežto draustinio zoną – rezervatą tik su licencijuotu gidu. Kaina ~10–15 Eur. Būtina tartis iš anksto, gidų telefonus galima gauti Nacionalinio parko lankytojų centre: tel. (+48) 85 681 29 01, el. paštas: info@bpn.com.pl. Pėsčiųjų takai: Szlak Dębów Królewskich i Wielkich Książąt Litewskich (Karališkųjų ąžuolų takas) – 1 km dengtas lentomis. Kaina: ~5 Eur. Zebra Żubra (Stumbro šonkaulis) – 12 km pirmyn-atgal, tinka šeimoms su vaikais. Carska Tropina (Carų takas) – ~10,7 km.per laukinę girią. Belovežo nacionalinio parko svetainė: https://bialowieski.parknarodowy.info.pl |