Vasario 5-oji Sicilijoje – ne šventė. Tai kolektyvinis eksorcizmas. Šimtai tūkstančių žmonių valgo krūties formos pyragaičius, neša altorius, sveriančius tiek, kiek automobilis, ir meldžiasi moteriai, kuri viso labo nenorėjo tekėti. Kodėl šiuolaikinis miestas iki šiol tiki, kad prieš 18 amžių mirusi moteris gali sustabdyti ugnikalnį? Kokia iš tiesų Šventosios Agotos šventė – tikėjimas, trauma ar kolektyvinis malonumas iš kančios? Keliaujant po Siciliją ir gyvenant Katanijoje ši tema man pasirodė įdomi. Tuo, ką sužinojau, noriu pasidalyti.
Francesco Guarini. Šventoji Agota
Pameta protą
Po didelių Etnos išsiveržimų lavos laukuose, kur, rodos, aplinkui išdeginta viskas, atsibunda gyvybė. Per ketverius metus lavos luitai apeina kerpėmis, po jų atsiranda vietos samanoms. Paskui, žiūrėk, ir viena kita žolė suranda kur įsikabinti. Praėjus 700 metų nežinodamas net neįtartum čia buvos pilką lavos dykynę – aplinkui siūbuoja miškas. Tai – Šv. Agotos valia.
Vasario 5-oji – pirmoji pavasario šventė. Netikėta, ar ne? Jau dabar žmonės pradeda galvoti apie vasarą ir apie griaustinius, žaibus, kurie gali ne tik suniokoti namus, bet ir pasėlius. O tada ateis badas.
Šią dieną Katanija pameta protą: miestiečiai gatvėmis tampo pusės tonos altorius, pakui juos žygiuoja orkestrai, o iš vitrinų tiesiai į smaližių burnas lipa saldūs kaip du medu Šventosios Agotos papukai – krūties formos pyragaičiai, kuriuose telpa ir kančia, ir atkaklus tikėjimas, kad gyvybė amžina. Ši diena – tiesiogiai susijusi su Etna ir su lava.
Užsispyrusi gražuolė
Agota buvo turtingų tėvų atžala. Priėmusi krikščionybę, ji nusprendė gyventi nekaltybėje. Deja, pakerėtas neapsakomo merginos grožio, dėl jos galvą pametė Katanijos miesto prefektas Kvintianas.
Agota buvo akla ir kurčia pagonio merginimui. Netekęs vilties nelaimingas meilužis įgrūdo merginą į viešnamį, tikėdamasis gal jai patiks ką pamatė ir persigalvos. Viešnamio savininkė Afrodizija siūlė Agotai įvairiausių malonumų, bet mergina buvo abejinga kūniškiems geiduliams.
Kvintianas vėl bandė įtikinti Agotą tekėti už jo, paskui grasino. Galiausiai netekęs vilties ją įkalino ir ėmė kankinti. Agota buvo pririšta prie medinio stovo ir imta plėšyti geležiniais kabliais, deginta fakelais. Plakama. Galiausiai žnyplėmis jai išplėštos krūtys.
Tada prefektas įsakė sudeginti Agotą ant laužo. Bet nespėjo – baisiai sudrebėjo žemė. Vis dėlto Kvintinianas Agotos nepaleido. Tada O jai pasirodė šv. apaštalas Petras ir išgydė jos žaizdas.
Nors ir pagydyta Agota mirė kalėjime. Tai buvo prieš 1775 metus, – 251-aisiais.
Pasaulio menininkai yra pritapę Agotos kančios paveikslų. Netgi garsusis Karavadžas neliko abejingas.
Paveiksluose nesunkiai ją atpažinsite – ant lėkštės laiko savo krūtis. Beje, kadangi jos buvo nuplėštos, Agota tapo moterų, sergančių krūties ligomis, globėja.
Kaip minėjau, Agotos egzekucijos dieną įvyko didelis žemės drebėjimas. Sugriuvo dalis miesto ir kataniečiai išsigando Dievo bausmės, kad nuskriaudė Agotą.
Lyg to būtų negana, lygiai po metų Katanijai išsiveržimu ėmė grasinti Etna. Siaubo apimti gyventojai ėmė šauktis kankinės užtarimo, ir – o, stebukle! – lava sustojo prie miesto sienų. Nuo to laiko Sicilijos gyventojai šv. Agotos šaukiasi kaskart, kai ugnikalnis pabunda.
Saugo nuo nužiūrėjimo
Mes Lietuvoje šv. Agotos dieną kepdavom duoną ir gabalėlį jos dėdavom ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Agotos duona padeda ir nuo nužiūrėjimo. Tad nenustebkite, jei pamatysite karvę su drobiniu ryšulėliu prie ragų. Jame – šv. Agotos duona.
Galite šios duonos įsidėti į kišenę ir eidami grybauti – apsaugos nuo gyvačių.
Šventoji Agota yra ne tik Sicilijos, bet ir San Marino, Maltos ir Zamarramalos Ispanijoje globėja. Ji taip pat globoja varpų liejikus, ugniagesius, juvelyrus, – jie irgi susiję su ugnimi. Ir suprantama, kad jos užtarimo šaukiasi kankiniai ir išprievartautieji.
Katanija pameta protą
Katanijoje Agotos mirties metinės – didesnė šventė nei Kalėdos. Su pasiruošimu trunka net tris savaites. Šventė sukasi Katanijos centre, prie Šv. Agotos katedros, kurioje ji palaidota. Agotos kapas yra kriptoje, požemyje.
Iškilmingiausias momentas – procesija, kurios metu nešama canderola – šventosios simboliais išpuoštas judantis altorius.
Pora savaičių stiprūs vyrai treniruojasi jį nešti – mat canderola gal sverti net iki pusės tonos. Matėme net dešimties–dvylikos metų vaikus, kurie, nusižiūrėję į suaugusiuosius, treniruojasi iš dėžių pasidarę lengvutes canderolas.
Neįtikėtina, tačiau šv. Agota yra viena iš nedaugelio krikščionių šventųjų, kurios kultas turėjo įtaką urbanistikai. Kaip tai nutiko?
1669 m. kovą Etna sprogo – 122 dienas trūkęs ugnikalnio išsiveržimas sunaikino 15 kaimų bei dalį Katanijos. Lava tekėjo ne visur. Žmonės tai aiškino „Agotos valia“. Kai vulkanas nurimo, miesto gatvės buvo perplanuotos ne pagal inžinerinę logiką, o pagal procesijų maršrutą, kad Agotos relikvijos būtų nešamos „teisingu keliu“.
O jei procesija turėdavo sustoti, nes nešikai nebeišlaikydavo canderolos tai buvo ženklas, kad toje vietoje negalima statyti namų.
Šv.Agotos nukankinimas – Sant’Agata Irpina bažnyčia
Makabrika ar tikėjimas?
Atvykus į Kataniją, privalu paragauti Minne di Sant’Agata – Agotos krūtį. Šis pyragaitis iš tiesų primena krūtį – apskritas, baltai žalsvas su cukruota vyšnaite viršuje.
Jo pagrindas – itališkame likeryje „Rosolio“, mirkytas biskvitas. Likeris gaminamas nuo XIV ar XV amžiaus. Jį, žinoma, sugalvojo vienuoliai, nusprendę prasmingai panaudoti rožių žiedlapius.
Biskvitas suteptas avių pieno rikota, pagardintas šokolado gabaliukais ir cukruotais apelsinais arba citrinomis. Apteptas glajumi.
„Agotos papukas“ labai saldus. Tiesą sakant, be saldumo mano skonio receptoriai nieko daugiau neužčiuopė.
Jums turbūt kils klausimas kodėl bažnyčia toleruoja tokią šventvagystę? Minne di Sant’Agata nelaikoma erotika. Priešingai – tai valgoma relikvija – atmintis per kasdienį veiksmą.
Šventos Agotos šventė – tai ištikimybės miestui ir atsakomybės už jo apsaugą prisiėmimo misterija.
