Prie Vygrių ežero, viename gražiausių Lenkijos kampelių, XVII a. apsigyveno kamaldulių vienuoliai. Atsiskyrėliai, kurie rinkosi tylą ir augino daržus. Jų kasdienybė buvo keista net tam laikui: kiekvienas gyveno atskirai, turėjo pareigą ne tik dirbti žemę, bet ir kontempliuoti. Vaistažolės jiems buvo dvasinė praktika. Šie tylūs vienuoliai buvo vieni pirmųjų „farmacininkų“ regione. Skaitė medicinos traktatus lotyniškai, gydė vietinius gyventojus… ir gamino žolinius eliksyrus su alkoholiu, kurie buvo laikomi vaistais, o ne nuodėme. Kai kurie jų receptai išliko iki šiandien.
Vygrių ežero, kuris 6 kartus didesnis nei Galvė, pusiasalyje, kuris giliai įsirėžia į ežerą, stovi XVII a. pastatytas kamaldulių vienuolynas. Čia galite pamatyti retą vienuolišką tvarką ir daržus su vaistiniais augalais.
Vienuolynas – ypatingas, nes kamalduliai buvo atsiskyrėliai, todėl kiekvienas turėjo ne celę, kaip kiti vienuoliai, o namelį su mažu sodu ir jame augino vaistažoles, daržoves, prieskoninius augalus, kartais vaismedžius.
Sodus jie laikė meditacijos vieta, ne ūkio dalimi. Net vaistažolių lysves formavo taip, kad jos sudarytų simbolinius kryžius ar kvadratus ir padėtų kontempliuoti. Vienuolis kasdien turėjo dirbti žemę tylomis.
Vis dėlto, būdami uždaru ordinu, jie priimdavo piligrimus ir keliautojus, slaugydavo valstiečius bei miško darbininkus. Gydymas buvo gailestingumo darbas. Kita vertus, vaistažolių arbatos, gydomieji tepalai davė pajamų, – reikėjo iš kažko gyventi.
Todėl vienuoliai ne tik augino daug vaistažolių, bet ir žoliavo milžiniškuose aplinkiniuose miškuose. Dėl jų vienuoliai laikė ir bites – 80–120 avilių. Tad turėjo medaus, pikio, duonelės bei pienelio vaistams ir vaško tepalams.
Deja, nėra išlikę dokumentų, kokias vaistažoles jie naudojo, bet remiantis kitų panašių vienuolynų duomenimis galima teigti, jog galėjo būti šalavijų ir mėtų virškinimui, levandų – nusiraminimui, čiobrelių – kvėpavimo ligoms, žaizdoms gysločiai, nuo kraujavimų kraujažolės, o nuo širdies – sukatžolės, uždegimus galėjo gydyti vaistinėmis ramunėmis.
XVII–XVIII a. vienuoliai dažnai buvo vieninteliai žmonės regione, kurie mokėjo skaityti medicininius traktatus lotyniškai, todėl kaimo gyventojai juos laikė „gydytojais“.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Vygriai atiteko Prūsijos karalystei. Naujoji valdžia norėjo perimti vienuolyno žemes ir pajamas, tad 1800 m konfiskavo kamaldulių turtą, o vienuolius išskirstė.
Yra išlikusių kamaldulių receptų, tiesa, ne Vygrių, o Italijos.
Ten iki šiol kamalduliai gamina likerį pagal XVII a. receptą – „elixir stomachicum“. Vartojamas po taurelę nuo virškinimo sutrikimų ar kaip profilaktinė priemonė nuo „blogo oro“.
Beje, iki XIX a. daugelyje Europos vienuolynų alkoholiniai žoliniai eliksyrai buvo laikomi vaistais, o ne alkoholiniais gėrimais, todėl jų vartojimas nebuvo laikomas asketizmo pažeidimu.
Liquore dei Camaldoli buvo sukurtas Eremo di Camaldoli vienuolyne Toskanoje.
Šis vienuolynas veikia nuo XI a., o likeris sukurtas XVII amžiuje ir tebegaminamas iki šiol. Vienuoliai teigia, kad padeda nuo virškinimo sutrikimų ir peršalimo, stiprina.
Jo sudėtį slepia tačiau žinoma, kad vienuoliai degtine užpila įvairias kalnų žoleles, pelynus, šventgaršves, citrusų žieveles, prieskonius ir medų.
Gydomuosius likerius gamino ne tik kamalduliai, bet ir kitų ordinų vienuoliai, o benediktinų likerį ir dabar galime nusipirkti kiekvienoje parduotuvėje. Tiesa, jis su vienuoliais turi tik pavadinimą, na, gal dar vaistažolių maceravimo tradiciją.
Beje, Europos vienuolynų likeriai – benediktinų, kartūzų, kamaldulių – atsirado ne tik todėl, kad vienuoliai turėjo vaistinių augalų sodus, bet jie mokėjo distiliuoti. O distiliavimą išrado arabai.
Dėl šių žinių vienuoliai buvo tarp pirmųjų profesionalių „farmacininkų“ Europoje.
GALITE IR PATYS PASIDARYTI VAISTŲ PAGAL KAMALDULIŲ RECEPTUS:
- Virškinimo eliksyras: pelynas, kmynai, pankolis, anyžiai ir spiritas.
- Žaizdų tepalas: pušų derva, kiaulių taukai ir vaškas.
KĄ DAR PAMATYTI VYGRIUOSE?
- Vygrių ežeras – vienas giliausių Lenkijoje, – iki ~73 m;
- 40 kitų ežerų;
- Juodoji Ančia – populiari tarp baidarininkų upė;
- Daug dviračių, pėsčiųjų ir vandens maršrutų.
ATSTUMAS:
- Nuo Lietuvos sienos: ~15–20 km.
